Taigi vis niekaip neprisiruošiu parašyti apie mūsų puikiąją kelionę, bet dabar kaip tik tai ir padarysiu.

Pasiruošimas vyko intensyviai, krovėmės tašes, pirkomės dešras ir panašiai. Susidėjom daug apatinių ir viršutinių rūbų, ko pasekoje bagažinė buvo pilnut pilnutėlė, o ir į automobilio saloną turėjom paimti keletą daiktelių.

Kelionė nebūtų kelionė jeigu nebūtų kilę jokių incidentų. Liepos 13 dieną, 5 valandą ryto jau ruošėmės išvažiuoti. Laukiau atvažiuojančio Edmundo su merginomis, tačiau ilgai nesulaukęs nusprendžiau paskambinti. Pasirodo važiuojant paimti panų sugedo automibilis, kuriuo planavom vykti į kelionę. O ne! Ir ką gi dabar daryt? Sugedo generatoriaus įtempėjas ir čia ne šiaip sau gedimukas, kurį pats gali greitai pataisyti. Iš tiesų tai apsidžiaugiau, kad sugedo namie, o ne kokioj Austrijoj. Pasukęs galvą nusprendžiau, kad į kelionę mes privalom išvažiuoti ir sutikau vykti savo automobiliu. Juo iš pradžių nenorėjau važiuoti, kadangi dar gerai mašiniuko nepažįstu ir per daug nepasitikėjau, nes savo Focus’ą teturėjau dar tik gerą mėnesį.

Nuvažiavom į garažą paimti mano automobilio, susikrovėm daiktus ir nurūkom į degalinę. Dujų buvo dar kone pilnas bakas, tai pasotinom mašinėlę tik benzinu, dėl viso pikto. Dėl nenumatytų kliučių atsilikom nuo grafiko pusantros valandos ir 6.30 jau pajudėjom link Lenkijos sienos.

Pirmas vairavau aš. Keista buvo važiuoti nežinomais keliais. Taip pat stebėjausi lenkų vairavimo kultūra. Jie visai nebijodami susidurti lenkdavo kone avarinėse situacijose. Paskui Edmundas pasakė, kad pas juos ten priimta pasitraukti į išasfaltuotą kelkraštį. Taip ir važiavom visą kelią vis nuslysdami į kelkraštį . Lenkija TIKRAI DIDELĖ. GPS’e pasirinkome greičiausią maršrutą, tik gaila, kad jis buvo visai ne greitas. Lenkijoje turbūt visi rimti keliai eina per dešimtis kaimų, kuriuose greitis ribojamas iki 50-70 km/h.

Per visą Lenkiją pravažiavom sustodami tik nusilengvint ir pakramsnot. Pradžioje kraštovaizdis panašus į Lietuvos. Kukurūzai ko gero jų nacionalinė kultūra taip kaip mūsų buvo runkeliai . Link sienos su Čekija prasideda jau visai kitie vaizdai. Kai pradėjome judėti kalvotom vietovėm, kuriose keliai vingiavo it gyvatės, o medžių viršūnės stiebėsi aukštai į dangų bei tekėjo tyriausi upeliai, aš net rėkti pradėjau iš nuostabos . Bet pasirodo tai buvo tik visų kelionės įspūdžių „žiedeliai“.

Lenkijos-Čekijos pasienio postas, kurio dabar nedarko jokie šlakbalmai, yra ant kalno. Sustojom ir apsižvalgėm. Slėnio visiškai nesimatė, kadangi tvyrojo tirštas rūkas. Oras toks lengvas ir tyras, vos prasižioji ir net nejusdamas įkvepi iki pat plaučių gilumos. Mmm… Čekijoje keliai mokami, tad nuėjome į kioskelį ir susimokėjome už minimalų galimą laikotarpį, ko gero buvo 3 ar 7 dienos. Pajudėjome toliau. Nuo kalno važiuoti sunkiau negu į kalną, nes reikia saugot stabdžius .

Keliais keleliais nuvinguriavom iki autostrados, kuria nupūtėm tiesiai į Prahą. Į hostelį atvykome jau naktį, mūsų laiku 24:00, jų laiku 23:00. Nors ryte į grafiką nespėjom, tačiau sąmoningai buvom užmetę keletą valandų nenumatytiems atvejams. Kai jau GPS imtuvas šaukė „ARRIVE AT DESTINATION“ Edmundas dirstelėjo į kažkokį lyg ir apleistą pastačiuką ir juokais pasakė: - Va mūsų hostelis! Paskui jam teko gailėtis

Iš tiesų tai pusė velnio ten tas hosteliukas buvo. Atėjom, maloniai priėmė, užregistravo. Pasiėmėm kambario raktus ir susitempėm mantą. Miegojom private kambaryje keturiese nors buvo šešios lovos. Tiesa mokėjom už penkias. Iš viso Prahoj nakvojom tris naktis.

Ryte atsikėle ir pailsėje po varginančios kelionės nusiprausėm ir pavalgėm sočius pusryčius. Racione buvo dešra. Tiksliau sumuštiniai su dešra, sūriu ir agurku. Atsigėrėm sintetinės kavos ir nuėjom į metro, kuris buvo vos už 5 minučių kelio nuo hostelio ir kuris vežė tiesiai į centrą, ten kur mums ir reikėjo. Vienas keistumas, kad į metro galima laisvai įeiti, ta prasme prie pat traukinio. Kai buvom Londone, tai reikėdavo prabraukti bilietu, kad atsidarytų varteliai. Čia gi reikia tiesiog pažymėti bilietą ir gali keliauti. Zuikiams vieta pasireikšti palikta . Hostelyje gavome centro žemėlapius su įdomiausiais objektais, tai pro juos ir judėjom visą dieną. Matėm daug visokiu gražių rūmų ir bokštų, kurių istorija nei vienam iš mūsų per daug nerūpėjo. Tiesiog nerūpestingai šlaistėmės po Prahą ir, kaip bebūtų keista, visai nepasimetėme. Prahoj daug vietų, kuriose galima nusipirkti pilstomų ledų. Mmmm… Labai skanūs. Kitokių paskui jau nebepripažinom ir kituose miestuose . Kai jau buvom prie kažkokio ten labai jau svarbaus tilto, mus užkalbino malonus negriukas apsirengęs jūreivio uniforma. Kažką pradėjo greitai pasakot ir iš pradžių nelabai supratom ką jis ten siūlo. Per marmaliavimą supratau, kad siūlo nemokamai alaus ir ledų. Paprašėm, kad papasakotų detaliau . Pasirodo siūlė kelionę barža su gidu. Sutikome. Nusileidom laipteliais po tokia arka, kur stovėjo dvi baržos ir kitas jūreivis grojo armonika. Susėdom į laivelį ir laukėm kol pajudėsim. Atėjo labai komunikabilus kapitonas/gidas, kuris paplukdė mus noname (kam tai rūpi) upe ir papasakojo apie visus objektus, kuriuos praplaukėm. Kelione buvom labai patenkinti, nes ir kojas pailsinom ir apie objektus šį tą sužinojom. Po ekskursijos užsimanėm pavalgyti. Išlipę paklausėm pas kitą jūreivę, kur čia galima netoli nebrangiai pavalgyti. Pasiūlė kažkokią Albertina ar kažkas panašaus, sakė jų nacionalinis maistas yra guliašas. Tą ir užsisakėm. Dar sriubytės ir alaus firminio išgėrėm. Susimokėjom nei daug nei mažai, apie porą šimtų litų, bet skoniu likau nepatenkintas, tai ir pinigų gaila buvo . Pasukom atgal dabar jau link žinomo (Karlo ar kieno ten) tilto, palietėm statulą atseit nešančią laimę ir šast mes jau kitoje upės pusėje. Nusprendėm lipti į įkalnę link pilių komplekso. Lipdami pamatėm kažkokius rastamanus besiruošiančius groti. Užlipom, paveizėjom į Prahą iš viršaus, pasėdejom ant suoliuko, parūkėm ir leidomės žemyn, mat nusprendėm nusibelst pėsčiom per visą senamiestį link „Šokančio namo“ (tipo). Vėl praėjom jau pro dainuojančius rastamanus. Pasirodo rastamanai buvo lietuviai, nes išgirdom lietuviškas dainas. Šokantis namas buvo totalus pravalas, kadangi nieko aš ten įspudingo nepastebėjau tik kojų buvo gaila, nes jos degė iš nuovargio. Patraukėm namo. Grįžę apsipirkom vietiniam prekybcentry smulkios zakuskės ir alaus. Pavakarieniavom lietuviškom dešrom ir sūriais. Ryte vėl dešrytė. Pradeda nusibosti.

Kitą rytą buvom suplanavę nuvykti į Prahos zoologijos sodą, kuris patenka į dešimtuką didžiausių pasaulio zoosodų. Taip ir padarėm. Be problemų nusigavom ten pasinaudodami metro ir autobusu. Nuvykom ir pradėjom veizėti į gyvūnus matytus tik per televizorių: lemūrai, flamingai, papūgos, pingvinai, tigrai, zebrai, gazelės, drambliai, visokie noname kanopiniai, makakos, šikšnosparniai, baltieji lokiai, gyvatės, vorai, tarakonai ir t.t. ir t.t. Tikrai įspūdingas zoologijos sodas. Apeitį jį mums prireikė gero pusdienio. Ir tai per daug nestovyniuojant prie voljerų. Daug ko netgi nematėm, kadangi labai toli būtų reikėję trenktis. Zoosode pavalgėm, desertui įkalėm pilstomų ledų ir nusibeldėm į centre esantį suvenyrų turgelį, kur nupirkom keletą niekelių giminaičiams. Tarp kitko tie niekeliai ganėtinai brangiai kainuoja . Grįžom namo ir susiruošėm daiktus, nes ryte turėjom pajudėti link Austrijos sostinės Vienos.

Rytas. Prasikrapštom akis. Sukramsnojam prakeiktų sumuštinių ir čekiško jogurto. Išsiregistruojam iš hostelio, kuris jau tapo ganėtinai mielas, kadangi spėjome apsiprasti. Pasiimam mašiną iš mokamos aikštelės (~18 litų para) ir šaunam į vieną. Vėlgi kalnai kalneliai, vaizdai kaip iš need for speed’o trasų. Privažiavom sieną, susimokėjom už kelius. Savaitė berods 9 eurai. Pavažiavus kilometriuką nuo sienos yra toks miestelis vadinamas Excalibur city. Ten bazuojasi daug kazino ir pramogų kompleksų. Pramogų sostinė laukuose . Pasivaikščiojom, apžiūrėjom visus pompastiškus a la senovinius pastatus, drakonus ir riterius. Gražu, bet ilgėliau pažioplinėti nėra laiko. Judam į Vieną. Tik įvažiavus į miestą pastebim, kad eismas labai intensyvus ir eismas daugiausiai vienpusis. Žodžiu be GPS’o mirtis alyvose. Nuvykom į Strawberry hostel, kuriame turėjome užsisakę kambarį vienai nakčiai. Hostelis nustebino, nes buvo labai didelis, visas 7 aukštų pastatas. Registratūroje priėmėja paprašė palaukti laisvalaikio kambaryje, kuriame galima rūkyti, žiūrėti TV ir žaisti stalo tenisą. Kadangi aš stalo tenisą mėgstu, tai prišnekinau bendrakeleivius šiek tiek padaužyti kamuoliuką. Galų gale administratorė pasikvietė mus, viską apiformino ir davė raktus. Paklausėm, ar šalia hostelio parkingas mokamas. Atsakymas buvo teigiamas. Visa didelė centro zona yra mokama. Greitai susitempėm mantą ir sėdę į automobilį nurūkom į centrą. Viena iš karto paliko blogą įspūdį, kadangi centre mašiną gatvėje galima palikti maksimum dviems valandoms, aišku už tai sumokėjus. Pamėginom užsukti į požeminę aikštelę. Aikštelė buvo nedidelė ir joje stovėjo Bentley, Porshe ir panašaus kalibro automobiliai. Įvažiavę susimąstėm kiek kainuoja parkingas. Apsidairėm ir pamatėm, kad valandos kaina yra 3.5 euro. Wow. Kiek brangoma, panamėm. Iš karto apsisukom ir pajudėjom, link centro krašto, kad parkingas piniginės stipriai netuštintų. Gaila bet suknistus 3.5 euro už penkias minutes teko pakloti. Ilgai ieškoję, suradom laisvą vietelę, palikom Focus’ą ir patraukėm link judrios gatvės vedančios į Vienos viduriuką. Patiko gatvių išplanavimas, labai plačios ir talpina viską: kelią, dviračių takus, tramvajų linijas ir parkingą. Vilniui belieka tik svajoti. Labai daug neformalų, o ypač EMO vaikučių. Atrodo lyg visi norėtų pabrėžti savo išskirtinumą bet kokią kaina. Ant kiekvieno kampo stovi kebabinės-picerijos. Į vieną tokių ir užsukom. Tryse sukirtom po kebabą, kaina apie 3.5 euro, o Ernesta užsimanė picos. Paėjėjom kiek toliau ir pamatėm tai ko norėjom. Paprašėm gabalėlio picos ir turkai pamatę, kad picos prašo graži panelė, nepagailėję atrėžė didesnį gabalą. Reikėjo matyti jų fizionomijas, kai paprašėm kečupo . Nusprendėm, kad labai juos įžeidėm, tai susirinkom kečupuotą picą ir nupėdinom atokiau, kad Ernesta galėtų paniamnioti . Nusibeldėm į kažkokį važną kompleksą su senais pastatais ir pievele per vidurį. Pagulėjom, paplepėjom, pasigrožėjom gražia architektūra ir patraukėm toliau. Visą dieną taip ir praslampinėjom, apėjom daugumą objektų nurodytų žemėlapyje ir nuspūdinom atgal prie automobilio. Grįžę iš administratorės po blatu gavom parkingo lapuką ir nuėjom į savo apartamentus, kurie, beje, buvo labai tvarkingi ir švarūs.

Gerai išsimiegoję ir papusryčiavę jau ne dešrų, o vietinių supermarketų gėrybių, išsiregistravom iš hostelio ir dar kartą nuvykom į centrą. Aplankėm Vienos akvariumą, kuris buvo visai neįspūdingas. Įkalėm McDonalds’o sintetinio maisto, kuriame kainos labai panašios į lietuviškas ir genami lietaus, patraukėm link Vengrijos sostinės Budapešto.

Tik pravažiavę per sieną ir vėl gi susimokėję už kelius (reikia mokėti tik už tam tikrus) sustojome degalinėj pamaitinti automobilį dujomis. Kažkokie arabai stovėjo prieš mus ir visai neskubėjo eiti susimokėti. Nieko, mes kantrūs žmonės palauksim . Atėjus mūsų eilei, privažiavau prie kolonėlės ir išlipęs iš karto sakau:

Aš: - Twenty liters.
Storulis kažką sumurmėjo.
Aš: - Twenty liters!
Storulis nepatenkintas murma ir linkčioja.
Aš: - Do you speek English? Twenty liters. Dvacet lytraf.
Storulis visiškai susiparinęs: - Dobryj den!
Aš: - Aaaa. Dobryj den. Hello.
Storulis, nepatenkintu balsu ir baisiu akcentu: - Tventy! Tventy! - Tipo, suprask, sveikintis pirmiausiai reikia.

Čia buvo pirmoji labai juokinga pamoka. Šiaip mes visada sveikinomės, bet dabar kažkaip pavargę ir pasiparinę ant arabų visai pamiršom. Vengras piktas pasitaikė .

Žodžiu judam toliau į Budapeštą. Pravažiavom vėjo malūnų laukus, kalnų masyvus. Gamta, kuri mane žavi labiau už architektūrą, pasirodė labai graži. Pravažiavom pro Budos kraštelį, pralėkėm tiltą į Peštą ir patekom į kamštį, kuris kaip pasirodė toje vietoje būna ir darbo dienomis ir savaitgaliais, kiaurą dieną. Teko šiek tiek pakepti ant saulutės, bet gelbėjo A/C. Šiaip ne taip suradom savo hostelį, kuris buvo įsikūręs viename daugiauaukščio pastato aukšte. Pasirodė, kad jie toje vietoje jie neturi private kambarių, todėl vienas asistentas mus (su mūsų automobiliu) palydėjo iki buto, į kurį norint patekti reikėjo atrakint 5 įvairias spynas . Tikrai, nejuokauju: lauko durys, vestibiulo durys, įėjimas į balkoną (2 spynos) ir įėjimas į butą. Pasirodė kiek keistoka, kad mes apnakvindinami bute, bet žmogus paaiškino, kad viskas vyksta oficialiai ir kad sutarta su kaimynais. Na, kas mums beliko, apsistojom. Butas senoviniam name, lubos kokių 4 metrų aukščio, šiltas vanduo tik iš boilerio, kuris deja neveikė! Žodžiu išsikrovėm mantą ir patraukėm į miestą. Mūsų bazė pasirodė besanti miesto centre ir viskas buvo labai lengvai pasiekiama. Patraukėm link Dunojaus. Pasivaikščiojom palei krantą, apžiūrėjom Budą, tiltus, parlamento rūmus ir kitus architektūros šedevrus. Buvom girdėję apie ekskursiją laivu Legenda, tai link jo ir patraukėm. Nusipirkom bilietus, tačiau kadangi laiko dar buvo, tai nusprendėm užkąsti. Vėlgi nutipenom iki McDonaldo, kuriame skonis ir kainos tokios kaip Lietuvoje. Pripumpavę kalorijų sugrįžom į laivą ir susėdom. Laivas yra visas stiklinis tad vaizdas labai geras. Tie stiklai pasikelia jeigu geras oras ir nusileidžia kai blogas. Prie kiekvieno krėslo yra ausinės, kuriose galima girdėti pasakojimą apie objektus, pro kuriuos plauki. Dėmesio! Yra ir lietuvių kalba! Va čia tai rimtai žmonės žiūri į verslą, iš viso 30 kalbų. Ekskursijai įpusėjus dangus pradėjo niauktis kol galų gale prapliumo stiprus lietus, tikras škvalas. Net vanduo lašėt į vidų pradėjo ir laivas be galo siūbavo. Net neišsilaipinom saloje, o iš karto patraukėm atgal prie prieplaukos. Kadangi buvom lengvai vasariškai apsirengę, tai šiek tiek išsigandom ką čia reikės daryt per tokią audrą. Tuo tarpu šalia sėdėjęs žmogus mus užkalbino. Paklausė kokia kalba mes kalbam. Ko gero išgirdo rusiškus keiksmažodžius, bet kalbos neatpažino . Pasakėm, kad lietuviai, jis iš karto žinojo kas tokie. Pasigyrė, kad gyveno Maskvoj 5 metus, ir iš tikrųjų, jo rusų kalba buvo labai gerai išlavinta, nors pats jis yra vengras. Taigi, jis mums pasakė taksi numerį ir pasakė preliminarią kainą, kiek turėtų kainuoti kelionė. Visa laimė, kad kol grįžom iki prieplaukos, didelis juodas debesys pasitraukė ir lietus nurimo. Patraukėm link tramvajaus, pasivažinėjom keletą stotelių zuikiu ir štai mes jau namie. Kaip ir kiekvieną vakarą, palošėm kortomis ir pagėrėm alaus. Susmigom į savo išgulėtas lovas ir užmigom.

Ryte aš turėjau keltis ir nubėgt sumokėt už parkingą, kadangi jis mokamas nuo 8 iki 18 valandos. Per dideles kančias prisiverčiau tai padaryti ir visa laimė, nes kontrolieriai dirba 100%. Vos tik spėjau susimokėti (8:04), kai netoliese jau pradėjo sukinėtis vienas iš tvarkos prižiūrėtojų. Keistas dalykas tas, kad jie baudžia ne blokuodami ratus, o fotografuodami ir išrašydami kvitus. Jeigu aš užsienietis, tai jaučiu jie gaudytų vėją laukuose, ar ne? Negi sąskaitą į Lietuvą atsiųstų? Žodžiu grįžau į chatą ir dar šiek tiek nusnaudžiau. Iš vakaro buvom matę vieną nebrangią turkų kebabinę, tai į ją ir užsukom papietaut. Žodžiu išleidom gal po 15 litų, bet pavalgėm visai dienai ir dar kaip skaniai. O aptarnavimas koks superinis. Visi trys turkai pradėjo krauti maistą ir klausinėti ko dar norėsim, bet ne įkyriai, o labai gražiai. Paskui patraukėm į Pešto parkelį. Ten palikom automobilį, kaip bebūtų keista parkingas nemokamas . Apėjom kažkokius gražius pastatus, pasivaikščiojom didelėj Didvyrių aikštėj, pasėdėjom prie tvenkinuko. Nusprendėm, kad reikėtų nulėkti ir apžiūrėti Budą. Į GPS įvedėm gatvę, kuri buvo ant Gelerto kalno ir nuriedėjom apžvelgti panoramą. Vaizdas labai glostantis širdį: Budų kalvos, Pešto lygumos, Dunojaus tiltai, architektūriniai paminklai, lyg pasakoj. Dar kiek pasitrynėm ant to kalno ir pajudėjom link namų. Užsukom į prekybcentrį, kurio maštabai labai nustebino, nes iš išorės tikrai nepasakytum, kad jis toks didelis, kadangi daug aukštų yra po žeme. Nupirkom keletą suvenyrų ir patraukėm namo. Vėl alus, vėl kortos. Permiegojom, nuvežėm raktus nuo mūsų superbuto ir nupapsėjom į Slovakiją.

Iš tikrųjų man Slovakija labiausiai ir patiko, nes gamta… Gamta tiesiog pasakiška. Kalnai. Mmmm… Dar tik judant link viešbučio žandikaulis buvo atsidaręs. Kai priartėjom kurortą Liptovsky Mikulaš ir pasukom link Jasnos pasidarė iš viso gera. Žinojom, kad mūsų viešbutis yra ant kalno. Ganėtinai ilgai važiavom į įkalnę ir galų gale privažiavom mūsų nakvynės vietą. Keista, bet parkingas prie viešbučio mokamas. Vos tik įėję į vidų supratom, kad norėsim pasilikti čia ne vieną, o bent jau dvi naktis, kadangi tai buvo 3 žvaigždučių viešbutis ir kokybė buvo tikrai daug geresnė negu hosteliukų ir superbutų. Į kainą įėjo pusryčiai, treniruoklių salė, sauna ir baseinas. Mes be jokių skrupulų viskuo ir pasinaudojom, bet vakare. Tik atvažiavus, po išsikrovimo, pas mus planuose buvo Laisvės urvas su stalagmitais ir stalaktitais, kurio trasos ilgis berods 1.2 km. Įlindę į šį urvą buvom sužavėti. Gamta yra didžiausia menininkė. Ėjom žaptus atidarę . Ėjom ėjom, ėjom ėjom ir priėjom kažkokią salę, kurioje atseit labai gera akustika. Gidė paklausė ar kas nors norėtų padainuoti, tačiau visi tylėjo. Na, aš gi negalėjau susilaikyt ir užtraukiau: Ant kalno mūrai, joja lietuviai… Padainavau, nors balsas mano ne kaip lakštingalos. Aplodismentų nesulaukiau, tik gidė pagyrė . Žodžiu išlindom iš urvo, kuriame, beje, yra labai šalta, ir vėl patekom į karštį. Taip ir plaučių uždegimą galima pasigauti. Tfu tfu tfu. Numynėm iki kurorto apsižvalgyti. Apsiprekinom Lidl prekybos centre ir patraukėm link viešbučio, kur žadėjom atsipalaiduoti saunoje ir baseine. Vakare išgėrėm brendžio ir paveizėjom Viva, nes kaip tik rodė Love parade’ą, kuris vyko Vokietijoje. Išsiskirstėm po kambarius ir užmigom.

Rytą atsikėlę, tiek prisikirtom, kad valgyt iki pat vakaro nenorėjom. Patraukėm link pakėlėjo, kuris kelia į aukščiausią Žemųjų Tatrų viršukalnę Čopoką. Deja, kelia jis tik tik pusę kelio. Užkilus dar reikia pėdinti apie du kilometrus. Tai buvo tikras jėgų išbandymas. Kaip bebūtų keista, kalnuose greit pavargsti, bet ir labai greit pailsi. Užkopėm į viršukalnę su kokiais 10 pailsėjimų . Pačioje viršukalnėje yra kavinė, kurioje yra svečių knyga. Pasirašėme, kad buvom užkopę į dviejų kilometrų aukštį, padarėme mažą stebuklą . Įspūdžiai nepakartojami. Nusileisdami vėl padainavom “ant kalno mūrai”, paskui Edmundas pradėjo šaukti: “Lietuvaaaaaa”. Žemiau ėjęs žmogelis atsisukęs tarė: -Lietuva? Latvija! Žodžiu suradom ir braliūkų

Nusileidus nuo kalno jau pajutau, kad labai noriu į Lietuvą. Nurūkom į kurortą pavakarieniavom ir grįžom į viešbutį. Prieš akis buvo ilga kelionė per monstrą Lenkiją, tad reikėjo gerai išsimiegoti.

Ryte pavalgėm pusryčius, kelionei dar pasiėmėm marmeladukų ir sūriukų, išsiregistravom ir pajudėjom link tėvynės. Kelionė buvo varginanti, nes buvo daug taisomų kelių ir 800 km važiavom net 16 valandų.

Namai namučiai ir neišdildomi įspūdžiai.

Finito.

P.S. Jau net pavargau rašyt

P.P.S Detaliau apie kainas ir apskritai sistemiškesnis kelionės aprašymas.

Paskelbta Wednesday, August 6th, 2008 12:25. Priskirta kategorijoms Mano kampas. Ačiū, kad rašote komentarus, arba paliekate pėdsaką savo svetainėje.