Paradoksali tiesa apie altruizmą
Girdėjau pasisakymų, kad blogeriai labai aprimę balandį, tai pagalvojau, kad reikėtų nupūsti dulkes nuo vienos temos: Ar egzistuoja altruizmas?. Sena tiesa, nieko naujo, viskas aišku (juk neegzistuoja, ar ne?). Bet ar tikrai? Gal vis dėlto atsiras žmonių, kurie pasakys ir įrodys, kad altruizmas nėra tik utopinė sąvoka, bei paneigs visą šitą tekstą 
Žmogui svarbiausias dalykas yra pasitenkinimas. Kad būtų laimingas, jis turi būti patenkintas. Kad žmogus būtų patenkintas, jį dažniausiai turi tenkinti kiti žmonės, nes vis dėlto gyvename visuomenėje ir esame socialūs padarai. Atsiranda paprasta sąvoka mainai
Jeigu vyksta abi puses tenkinantys mainai, tai abi pusės ir lieka patenkintos. Jeigu viena pusė duoda, bet mainais nieko negauna, natūraliai kyla nepasitenkinimas ir tai yra neišvengiama. Kuo daugiau jūs duosite be atsako, tuo daugiau jūs tikėsitės vėliau, t.y. kaip savotiška investicija, kaupiamasis indėlis 
Tačiau! Atsiranda žmonių kurie sako: mes esam altruistai ir mes darom gera tik dėl pačio fakto!
Altruizmas (iš lotynų: alter ‘kitas’ + -izmas) – rūpinimasis kitų interesais ar gerove arba bendrąja gerove. Altruistiškas elgesys tapatinamas su nesavanaudišku elgesiu ir laikomas egoizmo priešingybe. Kita vertus, altruizmas gali tapti paslėpta egoizmo forma, taip pat psichologine gynyba nuo savo egoistiškų norų.
Ar tai įmanoma? Aš manau, kad ne. Jeigu duodi, turi ir gauti, antraip energija išseks. Juk egzistuoja toks energijos tvermės dėsnis . Na, tai papildykim lygtį papildomais kintamaisiai ir valio! Štai atsiranda dar viena schemutė
Psichologinis pasitenkinimas, kad kažkam darai gera. Realiai iš kito žmogaus nieko nereikalauji (ką ten ir prireikalausi iš pvz. badaujančių Afrikos vaikų), bet moralinį pasitenkinimą gauni didžiulį. Gauni teigiamos energijos, kuri ir yra pagrindinis žmogaus variklis ir pagalbininkas jo siekiuose.
Štai Waren’as Buffet’as, paaukojo keliasdešimt milijardų labdarai vienais metais, o kitais jau turėjo vėl tiek pat ir net daugiau.
Tai ar egzistuoja altruizmas? Aš manau, kad ne.
P.S. Skelbiu diskusiją pradėta. Išreikšk savo nuomonę.
April 21st, 2008 at 16:58
Vienareikšmiškai ne. Nauda yra vienintelis bet kokio gyvūno elgesio skatulys ir taškas.
April 21st, 2008 at 18:06
O ką, žmogus pats negali apsipatenkinti? (jokių aliuzijų į nešvankybes, rimtai aš)
April 21st, 2008 at 19:09
Altruistai yra agresyvūs. Lysti su pagalba, kurios niekas neprašė…
April 21st, 2008 at 19:58
Na, padarai gerą darbą ir surenki karmos taškų, kurie paskui virsta atitinkama valiuta :)O tavo minimas moralinis pasitenkinimas man yra vertingiausias atlygis.
April 21st, 2008 at 20:16
kritinaugust, būtent! Tas atlygis dar vertingesnis. Tai taip gaunasi, kad „altruistai“ yra dar didesni egoistai
April 21st, 2008 at 20:21
[...] ženklą. Avinams nors Ferrari siūlo, o Dvyniams - nacionalinį Audi. Aš taip nežaidžiu. Apie tai, ko nėra. Pokalbio pradžia apie nesamą altruizmą. Tuščio pokalbio tuomet? Altruistiško? O kada [...]
April 21st, 2008 at 22:18
Kolegos, nesupratau, jeigu padedi kitam, ir jis už tą paslaugą atsilygina, tai čia jau egoizmas?
April 21st, 2008 at 22:41
Kiekvienas žmogus, mano manymu, iš prigimties yra egoistas
April 21st, 2008 at 23:23
Taip, žmogus yra egoistas. Net nereikia imti, kad patenkintum savo egoizmą. Nepritariu, kad žmonės duodami iškart laukia grįžtamojo ryšio - atlygio. T.y. tas ryšys nebūtinai turi būti tiesioginis. Juk yra daug žmonių darančių gerus darbus anonimiškai. Jiems pakanka žinoti, kad kažką pradžiugino, ar kažkam padėjo. Bet visiškai sutinku, kad ir jie yra egoistai - juk net jei ir nesusimąsto, kad duodami visų pirma tikisi gauti bent moralinį pasitenkinimą, kažkur pasąmonėje tikrai taip galvoja. Nu čia kaip su dovanom. Nebūna gi, kad dovanoji ką nors šiaip. Dovanoji, nes pačiam smagu matyti kitą besidžiaugiantį. Kebli šita tema išties
April 22nd, 2008 at 02:19
Tikra ALTRUIZMĄ paaiškina paskutinė tavo schema… Tikras altruistas patenkina save pats, netikėdamasis iš kitų nieko… Labai paprasta. Ir nereikia čia nieko protingo išmastynėti
O ar pats altruizmas egzistuoja… na čia jau klausimas sunkesnis… Aš šioje vietoje pateičiau mintį [palyginimą] Realybė yra Iliuzija… O Iliuzija yra Realybė 
Užsipainiosi beišmastynėdamas iki galo ar jis egzistuoja 
April 22nd, 2008 at 09:43
Gerai, jei altruistas yra pats iš savęs. Dažniau pasitaiko altruistai - šantažistai, kurie padarę gerą darbą po to tave ėda ir šantažuoja, nuolat primena apie savo veiklą, kad nepamirštum. Arba altruistai - aukos, kurie taip pat ėda, bet įdurdami į skaudžiausią vietą. Turi paruošę adatėlių rinkinį.
April 22nd, 2008 at 14:11
Nu bet tu ir gykas UML simboliais altruizmą aiškint…
Pagal tavo teoriją galima išvesti, kad ir mirties tada nėra, nes visatoje energijos kiekis lieka toks pats ir keičiasi tik forma. Tai va jeigu aš pamaitinu Afrikos vaiką, ir iš to gaunu malonumą - keičiasi tik “gavimo” forma. Hell, netgi turbūt pagal fizikos dėsnius tas malonumas neatsiranda “iš niekur”, o kažkas jo netenka. Kad ir tas pats alkanas vaikas iš Afrikos. Jeigu vistik tas malonumas “susikuria” iš niekur (t.y. nėra prarandamas kažkieno, kaip kad aš duodamas maistą jo nebeturiu) - tada manau, kad altruizmas egzistuoja, nes bet kokiu atveju sukuriama nauja vertė, kurios anksčiau nebuvo. Iš niekur. Tegul nors ir sau. Tas “malonumas” galbūt priverstų mane šypsotis dažniau. Ir ta šypsena sukeltų papildomą malonumą kitiems.
Reiktų išrasti amžiną variklį, varomą “malonumu”.
April 22nd, 2008 at 14:24
Toks jau čia ir gykas iš manęs, tiesiog patogiau paišyti
Galų gale vis tiek gavėjas esi ir tu pats.
Tik va žiūriu praleidau vieną esminį niuansą, kad altruizmas gali būti vadinamas ir bendros gerovės siekimas.
April 22nd, 2008 at 16:57
Kokia dar bl** diskusija?
Kiek duodi, tiek ir gauni. Sena tiesa kaip žemė.
April 22nd, 2008 at 18:06
Net šiurpu, kokia trumpalaikė gali būti jaunųjų cinikų atmintis. Ar galima lyginti nepalyginama, gerbiamieji prekybininkai? Paklausiu taip: ar motina (arba tėvas) gali pasiaukototi žūti tam, kad gyventų vaikai? Ar gali karinės agresijos atveju žmogus užuot žiūrėjęs savo interesų, gerovės, pabėgti per upelį, gabendamas savo turtą ir savo gyvybę, spjauti mirčiai į akis ir stoti į pasipriešinimą, manau, puikiai suprasdamas, kad veikiausiai jis bus ištrintas iš gyvenimo? Ar gali žmogus nemąstydamas šokti į gaisro apimtą namą ir gelbėti iš ten negalinčius pabėgti žmones? Galbūt, sakysite, kai kas taip įprasmina gyvenimą, arba subanalinsite iki fiziologijos, bet, atsakysiu aš, gerbiamieji, kiek pas jus kainuoja kilogramas nebūties?
April 22nd, 2008 at 20:53
Gal aš ir cinikas, bet manau, kad žmogus pasielgdamas taip, kaip tu sakai vis tiek gauna naudą. Tarkim tėvai paleidžia vaiką į pasaulį, bet taip jie galima sakyti nukopijuoja save ir pratęsia savo egzistenciją, jeigu žiūrėsim genų lygiu. Netgi patobulina save. Puldamas į ugnį žmogus gal ir nemąsto, kad jį kažkas prisimins ir laikys didvyriu, bet pasąmoningai manau kiekvienas tai suvokia.
Beje, kas yra nebūtis? Ar toks dalykas egzistuoja?
April 23rd, 2008 at 00:59
Kaip sakiau, taip ir buvo – subanalinta iki fiziologijos. Jeigu kažkokie cheminiai dariniai dauginimosi būdu pratęsia individo kaip šio egzistenciją, tuomet tikrai nebeturiu ką tuo klausimu pasakyti.
Dar žiupsnelis druskos į ugnį ir staiga viskas nušvinta kaip dieną: esu besitęsiantys Adomas ir Ieva.
Kai tave vieną dieną paguldys į baidarę iš šešių lentų, aš tikrai negalėsiu pasakyti, kad nebūtis egzistuoja (kaip gi aš galėčiau tai pasakyti?), bet tikrai nenutylėsiu, kad toks daiktas kaip Žilvinas Sadauskas, kurį pažinojau, nebeegzistuoja. Ir tavo vaikams pridursiu: koks dabar tėvelis patobulėjęs! Net iš mirties sugeba sau naudą ir malonumą gaut. Turbūt žydas buvo.
April 23rd, 2008 at 08:39
Tai, kad grynas lietuvis
. Beje, yra gi tikinčių, kad yra pomirtinis gyvenimas 
April 23rd, 2008 at 14:26
A jūs bent suvokiat, kad šnekat atsisukę viens į kitą nugaromis?
April 23rd, 2008 at 19:58
Išvada tokia - tikras altruistas, visų pirma yra anonistas. Anonistas suteikia malonumą sau, turėdamas malonumą sau, jis dar tuo malonumu pasidalina su kitais.
Toks tat trumpas komentaras.
April 23rd, 2008 at 20:02
[...] Ar egzistuoja altruizmas? Sena tiesa, nieko naujo, viskas aišku. Bet ar tikrai? [...]
April 23rd, 2008 at 23:53
Perskaitęs straipsnį norėjau pasakyt savo nuomonę, bet perskaitęs komentarus supratau, kad beprasmiška, nes Žilvino komentaruose matau nusistatymą. Jeigu nusileisim iki tokio lygio ir sakysim kad kažką apskritai darant tai yra savanaudiška, tai jokia čia diskusija.
Visgi isdestysiu savo poziuri:)
Jeigu aš duosiu šuniui dešros gabalą, tai aš savanaudis, nes matydamas kaip jis valgo būsiu laimingas. Tipo, jei man gera (nematereliai) tai savanaudiska ? Tie, kas atsakys i šį klausimą taip, nepriims jokio argumento dėl altruizmo egzistavimo, nes viskas atves iki to.
Sakyciau, cia daugiau subjektyvi nuomone kaip kiekvienas is musu suvokiam mus supancia aplinka. Altruizmo salininkam tas pats poelgis bus egoistiskas, kitiem gi altruistiskas. Taip kad bendros nuomones nebus ir neverta ieskot.
Blyn, ka jau cia, aš savanaudis/egoistas, nes aš kvepuoju tam, kad gyvenčiau. Gal man nustot kvepuot? irgi sakysit ne, tada buciau savanaudis, begciau nuo kazko, noreciau irodyt savo tiesa ir pan.
May 8th, 2008 at 00:37
jo man patiko šis pamastymas… MLDC
May 14th, 2008 at 17:28
Isminciai sako, jog net ir gera darba atlikus, pvz.: padeti kaimynui persikraustyti ir dirbti iki 2val. nakties, reikia atlikti veiksmu analize. T.y. kokiu tikslu as tai padariau. Juk grizus namo prisedus ir susimascius apie praejusia diena gali sau ordina pasikabinti vien uz tai koki gera darba atlikai, o moralinis pasitenkinimas neismatuojamas. Visgi reikia giliau pasikapstyti… O gal as planuoju po menesio kraustytis… Na, supratot, investicija…
Ir vis gi sakoma, jog jei visi rupintusi vieni kitais savimi nereiketu rupintis, nes galu gale visi butu aprupinti… Cia pamastymui.
Visgi altruizmas yra ir altruistais vadinami zmones, kurie nuolatos padeda artimui, o ne teigiamom emocijom uzpludus. Pvz. padeti prasanciam kiekvieno pareiga nepriklausomai nuo socialinio statuso ir finansines padeties. Ubagas sutikes kita ubaga turi jam duoti duonos pluta, kad pastarasis nenumirtu. Kita kalba apie desimtine. Duoda tas, kuriam lieka pakankamai taupymui aprupinus pagrindinius poreikius. I savoka pagrindiniai poreikia neieina Feraris, asmeninis lektuvas ir treji rumai su tarnais skirtingose zemes vietose. Idomiausia, kad tas kuris nuolatos skiria desimtine ar penktaja dali nuo pajamu labdarai yra sekmingesnis verslininkas ir viskas klojasi geriau. Cia pamastymui…
May 14th, 2008 at 17:44
dar siek tiek pridesiu…
kada davima ir rupinimasi artimu suvokiam ne kaip teise, kuria galim pasinaudoti kada panorejus, o kaip pareiga, kuria privalu vykdyti nepriklausomai nuo nuotaikos ir kintanciu aplinkybiu, tuomet pats malonumas del pacio davimo siek tiek igauna kita atspalvi. be abejones ta pareiga galima vykdyti pakreipiant savo troskimu pusen ir vis vien isspaust laseli malonumo, bet… Jei zinotume kaip strukturuojamas rupinimasis kitais ir kas turi pirmenybe buti aprupintu pirmiausia arba jei zinotume kiek yra davimo budu, apskritai pasitenkinima del davimo suvoktume visiskai kitaip. Pamastykit ar pareigos (kaip taisykle pareigu nelabai norim vykdyti) teikia malonuma? Pvz.: pirmiausia reikia pasirupinti savo artimiausiais ty giminaiciais. Pusbrolio kuriam reikia finansines pagalbos versle nelabai megstam ir paskirti 1000 Lt mums nelabai norisi mes jokio malonumo nepajausime is to davimo, bet pareiga vercia daryti butent tai o ne pasirupinti geriausio draugo auksiniu monetu kolekcija. Altruizmas nuvalkiota fraze kaip ir daugelis zodziu ir toli nuo tikrosios prasmes.