Kalbant su įdomiais žmonėmis, gimsta įdomios idėjos ir/arba įdomios interpretacijos.

Kažkaip prisiminiau mokyklos laikus ir auklėtojos Rūtos Dvorkinienės pasakytus žodžius: “Jūs prisiminsit tik tuos mokytojus, kurie buvo kieti ir griežti”. Dabar galiu pasakyti, kad tai yra gryna tiesa. Šiuo metu paklaustas, kuriuos mokytojus prisimenu, iš karto pasakyčiau Bazys ir Jakubauskienė. Abu yra „seno kirpimo“ ir abu dabar jau, berods, pensijoje. Fizikas buvo iš tiesų „kietas“, o matematikė visai ne. Nesupraskit klaidingai, mokytoja ji tikrai gera, tačiau ji niekada nebuvo griežta. Aš mokytoją Ireną atsimenu už jos laiku ir vietoje parodytą sąmojį ar pasakytą juokelį. Kaip tik vieną iš jų dabar ir prisiminsiu.

Taigi istorija yra apie du žmones ir jų žinias, kurias panaudodami jie formuoja savo pasaulėžiūrą. Viršuje pavaizduoti apskritimai reiškia pirmo ir antro žmogaus žinių bagažą. Viskas, kas yra išorėje, tai egzistuojančios, bet neįgautos žinios. Pažiūrėkim, kaip abu žmonės interpretuoja tą patį dalyką:

1. Kiek mažai aš nežinau.

2. Kiek daug aš nežinau.

Kaip čia taip gaunasi? Pirmasis turi daug mažiau žinių, bet sako, kad mažai nežino, o antrasis, kuris turi tikrai nemažą žinių bagažą, teigia, kad daug nežino. Teisūs turbūt yra abu, nes tai priklauso nuo pasaulėžiūros. Pasaulį kiekvienas suprantam ir interpretuojam savaip, tačiau mes, kaip nepriklausomi vertintojai, galim pasakyti, kad antrasis žino daug daugiau už pirmąjį. Jo „rėmelis“ yra kur kas ilgesnis ir aprėpia kur kas didesnį plotą, kuris dar nėra ištyrinėtas. Paradoksas: kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau.

Kyla natūralus klausimas, kam tada iš viso stengtis kažką sužinoti, jeigu to pasekoje liksi dar didesnis nežiniukas negu buvai? Atsakymą randu tik vieną: pažinimo džiaugsmas.

Paskelbta Monday, March 24th, 2008 01:10. Priskirta kategorijoms Mano kampas. Ačiū, kad rašote komentarus, arba paliekate pėdsaką savo svetainėje.