Po daugelio nesėkmingų bandymų, dabar jau galiu pasakyti, kad tikrai manau jog mesiu rūkyti.
Viskas prasidėjo praėjusį penktadienį, kai pajaučiau, kad gali atsinaujinti mano „mieloji“ opaligė, vidiniai kraujavimai ir panašiai. Manęs šie dalykai visiškai nežavi, nes atsikėlęs iš ligos patalo (po opaligės) visada atsikeliu priaugęs kokius 4 kg nereikalingo svorio, kadangi valgyti reikia po penkis kartus per dieną.
Kai paskutinį kartą lankiausi ligoninėje dėl šios bėdos, daktarė man pasakė, kad jeigu nemesiu rūkyti, tai opa niekada neužgis iki galo. Pasirodo nemelavo.
Taigi praeitą penktadienį nusprendžiau nerūkyti, tačiau gana sunkiai sekėsi. Iki šio sekmadienio surūkiau gal apie pakelį, kai anksčiau surūkydavau po pakelį į dieną. Šiandien jau trečia para kai nerūkau. Valio
.
Padėjo ir Vaidas Žilionis, ir Vaidotas Kuzmarskis, kurie ganėtinai garsiai eskalavo rūkymo ir nerūkymo temą. Ačiū jums vyručiai.
Beje, yra dar tokia knyga, kurią perskaitę meta visi rūkaliai. Ją galima rasti čia. Perskaičiau 6 skyrius ir man užteko. Nebaigsiu jos skaityti, nes negaliu įvykdyti reikalavimų. Knyga reikalauja, kad skaitydamas ją, nebandytum mesti ir nemažintum dienos normos. Kadangi sveikata nelabai leidžia toliau marintis, tai ir knygos daugiau nebeskaitau, bet kiek girdėjau, tai labai padeda
Statistika:
- Pirmą kartą pabandžiau rūkyti (jeigu galima taip pavadinti) kokių 6-7 metų. Tąkart turėjau rimtą pokalbį su tėvu.
- Pirma cigaretė į plaučius, kai perėjau mokytis į miestą, 6-oje klasėje. Tada man buvo 11. Nuo to laiko periodiškai su draugais vis parūkydavau, gi ir „velka“ ir kietesnis, vyresnis atrodai.
- Pastovus rūkymas nuo 10 klasės, turbūt 16 metų man tada buvo.
Stažas nemažas, kaip (beveik) 22-ejų metų jaunuoliui
.
Vaikai, nerūkykit. Anksčiau ar vėliau teks gailėtis.
P.S. Daugiau negu savaitę nerašiau. Ar kas nors pasigedot? 